Renginiai

Kol viso pasaulio krikščionys laukia užgimstančio kūdikėlio Jėzaus, visada yra šrimų, kurios gedi negimusio vaikelio.

Negimusio kūdikio diena Lietuvoje pradėta minėti 1955 m. lapkričio 23 d., kai šalyje buvo įteisinti abortai.

Sveikstama tik tada, kai išmokstama kalbėti apie savo skausmą 

Nesvarbu kokioje nėštumo stadijoje moteris neteko kūdikio, jei šis kūdikis buvo labai svajotas ir lauktas – praradimo skausmas bus labai intensyvus, o susitaikymo procesas ilgas.  Gedėjimas - labai individualus procesas, tačiau sielvartas vienaip ar kitaip pasiekia visus, ir tik po ilgų pastangų atrandamas gyvenimas iš naujo. Labai svarbu atpažinti tėčio sielvartą ir priimti jo sunkius išgyvenimus. Patiems tėčiams svarbu prisiminti, kad nuo sielvarto nepabėgsi – gedėjimas yra ilgas procesas, kurį lengviau įveikti su artimiausiais savo šeimos nariais. Kas padeda įveikti sielvartą? Daug dalykų gali padėti – tai parama, palaikymas, pokalbis, atsiminimų apie vaikelį branginimas, bendravimas su kitomis šeimomis, tikėjimas, psichologinė pagalba ir rūpinimasis savimi.

Vienos šeimos istorija

„Su vyru džiaugėmės iš laimės, kad turime vienas kitą. Manėme, kad mūsų laimė tęsis… Pradėjau lauktis, koks tai buvo neapsakytas džiaugsmas, mes būsime tėvai. Nėštumas buvo sklandus, ramus, o mes džiaugsmingi… Buvo penkto mėnesio pradžia…prabudau, būdama visa šlapia. Paskubom vyras kvietė greitąją, bet neištvėrę pats vežė į ligoninę. Tuomet tas kelias buvo toks tamsus, ir toks ilgas, nors iki ligoninės vos dešimt min. Gydytojas apžiūri ir praneša, kad kūdikio negalės išgelbėti… Norėjosi atsiklaupti ant kelių ir prašyti kad gydytojas padarytų ką nors, kad tik išgelbėtų… žiūrėjau į gydytojo akis su prašymu, tas akis ir dabar pamenu… Vaikelį turėjau išgimdyti, sąrėmių skausmai ir gimsta mažytė mergytė, tada operacija… ir ašarų upeliai. Mes praradome mažąją princesę dėl neaiškių priežasčių. Kurį laiką su vyru nekalbėjome apie tai, buvo skaudu, jautėm vienas kito skausmą, guodėm apkabinimais, prisilietimais.  Praėjo geri metai, aš vėl laukiausi. Nuo pat sužinojimo, kad laukiuosi labai saugojau save, saugojo ir vyras, vis pasakydamas, nu dabar tai bus viskas gerai. Prasidėjus trečiam nėštumo mėnesiui jutau silpnumą, apsilankiau pas savo gydytoją. Ir išgirstu „jūsų vaikelio širdis sustojo“, jus reikia operuoti. Nepamenu, kas toliau vyko, tik pabudus po operacijos mačiau vyro ašaras šalia sėdinčio. Aš gėdą jutau, kad negaliu išnešioti vaikelio… Abu verkėm, dabar ir už abu vaikučius, ši netektis mūsų širdis atvėrė, mes verkėm ir klausėm „už ką mums taip“. Abu nesusitvarkėme su vaikučių netektimis, negalėjome net kartu būti, tada ieškojome pagalbos ir gydėmės savo žaizdas, nes mylėjome vienas kitą. Tas gedėjimo kelias buvo sunkus, bet mes sveikome tik tada, kai mokėmės kalbėti apie šį skausmą. Mūsų šeimą vėl aplankė gandrai. Gimė sveikas berniukas, kuris sugrąžino mus į gyvenimą.“

Iš šios istorijos matome – nors susitaikymo kelias skausmingas, bet įveikiamas. 

Atsisveikinti su savo mirusiu kūdikiu ar kūdikiais – jūsų šventa teisė

Lietuvos įstatymuose atsirado labai svarbūs pakeitimai, leidžiantys palaidoti mirusius dar negimusius kūdikius. Palydėjimas žvilgsniu, švelnus prisilietimas ar palaiminimas, laikymas savo glėbyje, vardo suteikimas,  įamžinimas fotografijoje ar delniukų ir pėdučių įspauduose – tai patys brangiausi ir neįkainojami prisiminimai ir išgyvenimai, branginkite juos!

Psichologinė ir kitokia pagalba teikiama:

Krizinio nėštumo centre https://krizinionestumocentras.lt/pagalba 

Nemokamos psichologų konsultacijos mūsų Biure https://www.sveikatos-biuras.lt/nemokamos-psichologu-konsultacijos/

Neišnešiotų naujagimių asociacijoje https://neisnesiotukas.lt/pagalba-tevams/pagalba-praradus-vaikeli/ 

#KrizinisNėštumas

Pagal Lietuvos šeimos centro informaciją pranešimą parengė Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistė Asta Ivoškienė