Naujienos

Šiuo metu natūralistinis apželdinimo stilius visoje Europoje yapč populiarus.Tuo tarpu, žydinti veja, dar daugumai lietuvių kelia nuostabą. Juk mūsų kraštuose priimtina, kad gėlės žydi gėlynuose ar pievose, bet ne vejose, kur ji turi būti nepriekaištingai žalia ir pageidautina, žinoma, be jokių žiedų! Tuo tarpu, gerai įrengtos ir prižiūrimos žydinčios vejos labai puošia aplinką, taupo laiką bei skatina bioįvairovę. Prisiminkime, kad kieme augantys augalai yra reikalingi ne tik mūsų džiaugsmui, bet ir gamtinei įvairovei. Pavyzdžiui vabzdžiams apdulkintojams klestėti viena iš tinkamų buveinių - pieva. Deja, natūralių pievų saugojimas ir atkūrimas yra sudėtingas procesas, priklausantis nuo žemės ūkio, politinių ir ekonominių sprendimų. Tačiau prisidėti prie to, kad aplinkoje atsirastų vabzdžiams apdulkintojams reikalingų žydinčių augalų, galime kiekvienas, turintis sodą, kaimo sodybą ar privatų sklypą. 

Įdomu tai, kad žydinčių vejų kilmė ne šių dienų aktualijų pasekmė, jų istorija išties sena. Žydinčios vejos buvo pradėtos kurti Ispanijoje, kuomet arabai ir maurai įsiveržę į šalį ir pradėjo puoselėti laukinių gėlių želdynus, taip rodydami pagarbą ir meilę visiems augalams. Todėl jos neretai dar vadinamos mauritaniškosiomis. O mums įprastos išpuoselėtos vejos Europoje išpopuliarėjo tik nuo XVII a., kuomet išpopuliarėjo angliškieji sodai. Ir iki pat šių dienų, sodriai žalių ir prižiūrėtų vejų tendencija buvo siekiamybė ne tik Europoje bet ir visame pasaulyje. Tačiau, pasauliui vis labiau nerimaujant dėl klimato kaitos, bioįvairovės mažėjimo, ši tendencija pamažu slopsta, sodriai žalias vejas paliekant praeityje. Aplinkos dizaineriai visame pasaulyje, vis dažniau, kuria želdynus atsižvelgdami į tvarumo principus. Šalia įprastinių vejų, kuria natūralistinius želdynus ir žydinčių pievelių plotus. Žalių vejų atsisakoma ypač tose platumose, kur atsižvelgiant į klimato sąlygas jos išdega. Laistyti veją, kuomet daugumoje pasaulio vietų trūksta vandens, tampa ne tik nebemadinga, socialiai nepriimtina, bet ir neretai sausuoju laikotarpiu, tam tikrose šalyse, draudžiama.

ŽYDINČIOS VEJOS ĮRENGIMAS IR PRIEŽIŪRA

Įrengimas. Nėra griežtų reikalavimų ar taisyklių tokiai vejai įrengti. Nereikia ir idealiai lyginti sklypo, kaip kitoms vejoms. Žydinčiomis vejomis neretai apželdinami šlaitai ir sunkiai pasiekiamos vietos sklype, kur mažiau vaikštoma. Vejos mišiniams parenkami tokie augalai, kurie atitinką dirvožemį sklype. Vyrauja pagrindiniai trys žydinčios vejos įrengimo būdai:

1 būdas. Paruošti dirvožemį, kaip įprastai vejai ir sėti pasirinktą žydinčios vejos mišinį, atitinkantį dirvožemį. Šis būdas tinkamiausias iš naujo ar naujai formuojant apželdinimą sklype.

2 būdas. Pagerinti turimą veją. Kaip įmanoma žemiau nupjaukite veją. Išberkite žydinčių pievų sėklų mišinį į veją. Norint geresnio sėklų daigumo, rekomenduojamą turimą veją aeruoti ar skarifikuoti pavasarį ir į išjudintą žemę įsėti norimų sėklų mišinio.

3 būdas. Šienauti tinkamu metu. Kuomet didžioji dalis kiaulpienių peržydės ir išnyks pavojus, kad jūsų veja gali tapti žydinčių pienių jūra, vejos nepjaukite iki Joninių! Leiskite joje esantiems augalams suaugti, suvešėti, subrandinti sėklas ir jas išbarstyti.Taip po keletos metų vejoje pradės atsirasti vis daugiau laukinių augalų. O su atsirandančiais naujais augalais, pas jus į svečius vis dažniau atskris drugeliai, bitės bei  kiti vabzdžiai

PRIEŽIŪRA

Vienas iš žydinčios pievos tikslų – suteikti prieglobstį įvairiems vabzdžiams, tad savaime suprantama, jog ją auginant ir prižiūrint negalima naudoti jokių cheminių priemonių. Jos gali pakenkti jūsų kuriamai biologinei įvairovei, nes veikia ne tik kenkėjus ar piktžolėmis laikomus augalus. Žydinčių pievų nereikia ir tręšti – laukinės gėlės geriau auga mažiau derlinguose dirvožemiuose. Jei vis dėlto tręšite, geriau rinkitės natūralų kompostą arba organines trąšas. Taip pat šias vejas pjauti rekomenduojama rečiau. Rečiau pjaunamos vejos, ilgainiui pražystas vis labiau, kadangi augalai pasisėja patys. Tuomet atsiskleidžia visas žydinčių vejų grožis bei nauda bioįvairovei.

Parengė visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė 

Karolina Sankauskaitė