Naujienos

                            Vaikų traumos ir nelaimingi atsitikimai

Traumos ir nelaimingi atsitikimai yra pasaulinė visuomenės sveikatos problema, o vaikų grupėje – viena pagrindinių mirties priežasčių. Sužalojimas – tai ūmus, stiprus mechaninis, cheminis, terminis, elektros ar jonizuojančios radiacijos poveikis žmogaus kūnui, kuris viršija žmogaus tolerancijos slenkstį. Kiekvienais metais Lietuvoje nuo sužalojimų miršta apie 5000 žmonių, apie 400 vaikų ir paauglių. Daugiausia vaikų Lietuvoje miršta nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų. Iš jų net 70% sudaro buitinės traumos. Daugiausia nelaimingų atsitikimų, kuriuose nukenčia mažamečiai vaikai, įvyksta namuose.

Amžius iki 4 metų yra itin intensyvaus vystymosi laikas. Naujagimiais laikomi kūdikiai iki 1 mėnesio amžiaus. Tikimybė, kad naujagimis pats susižalos, yra gana maža – sužalojimai daugiausiai įvyksta dėl netinkamos tėvų ar kitų suaugusiųjų priežiūros. Kūdikystės periodu (nuo 1 mėn iki 1 m.) intensyviai vystosi visas kūdikio organizmas. Kūdikis išmoksta apsiversti, sėdėti, vaikščioti – jis tampa mobilus. Raumenų jėga yra nedidelė. Palyginti su suaugusiu žmogumi, mažo vaiko galva yra didesnė ir sunkesnė nei likęs kūnas, o kaklo raumenys ir raiščiai, yra silpnesni, dėl to yra lengviau pažeidžiami. Stuburas kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje vystosi sparčiai, tačiau biomechaninės savybės tampa panašios į suaugusiojo tik 8–9 metų amžiaus. Dėl šios priežasties ankstyvoje vaikystėje stuburo traumos dažniausios būtent kaklo srityje. Bene reikšmingiausia sužalojimų požiūriu yra oralinė pažinimo stadija, trunkanti iki maždaug 18 mėnesių amžiaus. Šiuo laikotarpiu vaikas yra linkęs viską dėti į burną ir taip pažinti daiktus. Dėl šios priežasties yra didelė užspringimų ir apsinuodijimų rizika.

Nukritimai

Nukritimai yra normalios vaiko raidos dalis, kol jie mokosi vaikščioti, lipti, bėgti, šokinėti ir tyrinėja fizinę aplinką. Daugelis lengvų nukritimų baigiasi lengvai – nubrozdinimais ar lengvais sumušimais, tačiau kartais prireikia specialistų pagalbos dėl sunkaus kraujavimo, lūžusių kaulų, galvos ar akių sumušimų, kurie gali būti pavojingi gyvybei ar turėti ilgalaikių pasekmių. Kūdikiai gali vartytis, slinktis, stumti. Vyresni vaikai gali šliaužti, sukinėtis. Augdami jie geba užlipti į įvairias vietas, kurios anksčiau nebuvo prieinamos. Šiuo metu nukritimai yra pati dažniausia 0–4 metų amžiaus vaikų sužalojimų aplinkybė.

Vystymo stalai kelia didelę riziką, jei vaikas paliekamas be priežiūros. Vaikštynės yra vienos pagrindinių sužalojimus sukeliančių įrenginių – nors jos atrodo pritaikytos ir saugios vaikui, bet vaikas gali pasiekti didesniame aukštyje esančius objektus nei galėtų pasiekti be vaikštynės ir dėl to gali užsiversti ant savęs karštus skysčius, įvairius daiktus. Taip pat kyla rizika nukristi nuo laiptų ar apsiversti, jei grindų paviršius yra nelygus. Jei vaikas yra vaikštynėje, jam krentant didžiausias smūgis tenka galvos ir kaklo sričiai, dėl to dažniausiai patiriami stiprūs sužalojimai – kaukolės kaulų lūžiai, kraujo išsiliejimas į smegenis, stuburo slankstelių lūžiai, mirtis. Dar viena aktuali problema tarp vaikų iki 4 metų amžiaus – iškritimai pro langus. Šiam tikslui reikėtų naudoti tam pritaikytas groteles. Tiek kūdikiai, tiek vyresni vaikai dažnai susižaloja, kai krenta iš tam tikro aukščio: nuo laiptų ant žemės, nuo kėdės ant grindų, nuo sūpynių ant žaidimų aikštelės dangos ir kt.

Sužalojimo sunkumas priklauso nuo kritimo aukščio, paviršiaus, ant kurio krentama. Sužalojimų dėl nukritimų sunkumas mažėja priklausomai nuo vaikų amžiaus – vyresnių vaikų sužalojimai yra lengvesni.

Kad būtų maksimaliai sumažinta nukritimų rizika, tėvai ar kiti vaikus prižiūrintys asmenys turėtų:

• Naudoti tik nesulūžusią ir tvarkingą įrangą: vežimėlius, vystymo stalus, maitinimo kėdutes ir kt.
• Pasirūpinti, kad visi baldai būtų stabilūs, stovėtų ant lygių paviršių.
• Atsisakyti vaikštynių.
• Vaiko lovytės dugną laikyti žemiausioje pozicijoje, lovytės kraštą visada pakelti vaikui esant lovytėje.
• Surinkti ir sudėti visus žaislus, kai baigiama žaisti. Ant grindų neturėtų būti pašalinių daiktų, išpilti skysčiai turėtų būti greitai išvalomi. Patartina vengti grindų ir laiptų vaškavimo ir kt., kad grindų danga nebūtų slidi.
• Nepritvirtintus kilimus ir kilimėlius patraukti arba pritvirtinti, vonioje naudoti neslystančius kilimėlius.
• Maudynių metu vaiką prižiūrėti ir būti ne toliau nei per ištiestos rankos atstumą nuo jo.
• Naudoti apsaugos priemones, tokias kaip apsauginiai varteliai, grotelės, stabdžiai, langų apsaugos ir kt.
• Apsauginius vartelius naudoti laiptų viršuje ir apačioje. Ant laiptų neturėtų būti pašalinių daiktų.
• Baldus laikyti toliau nuo langų, nepalikti vaikų vienų prie langų, verandose, balkonuose.
• Vaikui esant vežimėlyje, maitinimo kėdutėje, sūpynėse, visuomet jį prisegti saugos diržais.
• Dėti vaiką į nešiojamą automobilinę kėdutę ją padėjus ant žemės, o ne ant stalo ar kitų baldų.
• Smailius stalų kraštus uždengti specialiomis apsaugomis arba, pavyzdžiui, uždengti stalą antklode ar pledu, kad kraštai būtų uždengti (ant stalo nieko nedėti, kad vaikas, patraukęs antklodę ar pledą, neužsimestų ant savęs ten esančių daiktų ir nesusižalotų).
• Vaikų žaidimų aikštelės turėtų būti padengtos smūgius sugeriančia danga – smėliu, specialia guma, medžio žieve ar kt.

Pirmoji pagalba

Skambinkite 112, jeigu vaikui pasireiškia bent vienas iš šių simptomų:

• Įtariate, kad gali būti rimtai pažeistas kaklas, galva, nugara, dubens kaulai ar galūnės.
• Vaikas yra ar buvo praradęs sąmonę.
• Vaikui sunku kvėpuoti.
• Vaikas nekvėpuoja (jei mokate, atlikite dirbtinį kvėpavimą ir krūtinės paspaudimus).
• Pasireiškia traukuliai.

Jei vaikas nevemia ir nepasireiškia nė vienas iš minėtų simptomų, apžiūrėkite vaiką, ar nėra matomų sužalojimų. Ant sumušimų uždėkite šaltą kompresą ar į rankšluostį įvynioto ledo. Leiskite vaikui pailsėti tiek laiko, kiek jis nori. Patariama artimiausias 24 val. stebėti vaiką, ar neatsiranda neįprastų simptomų ar elgesio pokyčių: vaikas tampa labai mieguistas, jam sunku pabusti; labai lengvai susierzina ir nuliūsta; pradeda vemti; skundžiasi galvos, kaklo ar nugaros skausmu; skundžiasi kitų kūno dalių didėjančiu skausmu; negali normaliai paeiti; sutrinka rega.

• Jei yra sumušta galva, vaiko negalima raminti jį sūpuojant, siūlant atsigerti ar pan. Svarbu kuo greičiau pasikonsultuoti su gydytoju.
• Jei yra žaizda, būtina pirmiau ją apvalyti, tik tuomet dėti šaltą kompresą. Žaizdas rekomenduojama plauti švariu tekančiu vandeniu.
• Nerekomenduojama duoti vaikui vaistų, kol jo neapžiūrėjo sveikatos specialistas.
• Jei vaikui yra sutrenktos smegenys, jis gali išlikti sąmoningas, tačiau ilgai ir nepertraukiamai verkti, būti neramus, blogai miegoti, vemti, žindomi vaikai nenoriai ima krūtį. Tokiu atveju reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Skendimai

Skendimas – procesas, kurio metu dėl pilno ar dalinio kūno panardinimo į skystį sutrikdomas kvėpavimas. Daugiausiai pasaulyje nuskęsta 1–4 metų amžiaus vaikų.

Pagrindinės paskendimų priežastys:

• nemokėjimas plaukti;
• vaikų nepriežiūra;
• pavojų neįvertinimas, nepaisymas arba ignoravimas;
• informacijos apie saugų elgesį vandenyje stoka;
• tėvų alkoholio vartojimas;
• maudymasis neleistinose vietose.

Vaikai skęsta tyliai! Neteisinga manyti, kad skęstantis vaikas kviesis pagalbos, garsiai rėks. Dažniausiai net mažas vandens kiekis, patekęs į kvėpavimo takus, sukelia gerklų spazmą, todėl asmuo negali įkvėpti. Tuo pačiu iš kvėpavimo takų negali išeiti oras – skęstantysis negali iškvėpti ir taip kviestis pagalbos. Skęstantis vaikas chaotiškai kiloja į šonus ištiestas rankas, teškena vandenį, žiopčioja, kosti. Suaugusieji taip gali išsilaikyti kiek ilgiau – iki minutės, o vaikai – tik iki 20 sekundžių. Tai greitas ir tylus procesas. Dėl to svarbu kuo greičiau pastebėti skęstantįjį.

Vaikai įgimtą gebėjimą plūduriuoti vandenyje praranda po gimimo praėjus keliems mėnesiams. Kūdikiai ir maži vaikai gali paskęsti ne tik maudydamiesi ežere, upėje ar jūroje. Jie gali paskęsti ir artimoje namų aplinkoje: vonioje, šulinyje, baseine, fontane, tvenkinyje, įvairiose vandens talpyklose. Vaikas gali paskęsti net akimirkai palikus jį be priežiūros – vos per kelias sekundes.

Siekiant apsaugoti mažametį nuo paskendimo namų aplinkoje, reikėtų:

• Užkirsti lengvą priėjimą prie vandens;
• Aptverti atvirus vandens telkinius, tvenkinius, baseinus, griovius, kur kaupiasi vanduo;
• Uždengti ir užrakinti šulinius;
• Išpilti vandenį iš kibirų, vonių, cisternų, jei jis ten nereikalingas;
• Nepalikti nė akimirkai besimaudančio vonioje vaiko vieno arba prižiūrimo kitų vaikų.

Akylai saugokite mažamečius vaikus prie vandens telkinio. Nepalikite jų prie vandens be priežiūros nė akimirkai. Nepatikėkite jų priežiūros vyresniems nepilnamečiams jų broliams ar seserims. Nepatariama lankytis paplūdimiuose, kuriuose yra labai daug žmonių, nes tada lengva pamesti vaiką iš akių ir kurį laiką prarasti galimybę jį stebėti. Leiskite vaikams maudytis su gelbėjimosi liemenėmis, o vaikams iki 5 metų amžiaus užvilkite specialias liemenes, turinčias galvos atramas.

Pirmoji pagalba

Pirmoji pagalba ištraukus nukentėjusįjį į krantą:

• Patikrinkite sąmonę, kvėpavimą ir pulsą, pradėkite gaivinimą, jei reikia.
• Mažų vaikų skendimo atveju visuomet reikia kreiptis į gydymo įstaigą, net jei nėra sąmonės, kvėpavimo ar pulso sutrikimų. Jei reikia gaivinimo, pirmiau kvieskite greitąją medicinos pagalbą ir tada pradėkite gaivinimą.
• Jei skendusiam asmeniui sutrikęs kvėpavimas, reikia pirmiau išvalyti nosiaryklę (jei yra svetimkūnių). Svarbu, kad pirmiau atliekami krūtinės paspaudimai, tik vėliau įpūtimai.

Pirmoji pagalba ištraukus nukentėjusįjį į krantą šaltuoju metų laiku:

• Patikrinkite kvėpavimą ir pulsą, pradėkite gaivinimą, jei reikia.
• Jei yra galimybė, nugabenkite nukentėjusįjį į šiltą patalpą.
• Nuvilkite šlapius drabužius ir pakeiskite juos sausais, apklokite nukentėjusįjį apklotais, antklode, drabužiais.
• Hipotermijos atveju dėkite šiltus kompresus ant nukentėjusiojo krūtinės, kaklo, galvos, kirkšnių. Jei yra galimybė – šildykite jį +20 °C vandens vonioje, o po 10–30 min. kelkite temperatūrą iki +37 °C.
• Sąmoningam nukentėjusiajam duokite gerti šiltų saldžių gėrimų.

Nudegimai ir nusiplikymai

Vaikų aplinkoje skiriamos keturios grupės pavojų, galinčių sukelti nudegimus: nusiplikymai (vanduo, garai, kava, arbata ir kt.), kontaktas su karščiu (degtukai, žiebtuvėlis, žvakė, lygintuvas, keptuvė ir kt.), elektros sukelti nudegimai (pašalinių daiktų kišimas į elektros lizdą) ir cheminiai nudegimai (skalbikliai, valikliai, naftos produktai ir kt.).

Nudegimų ir nusiplikymų prevencija:

• Negerkite ir neneškite karštų skysčių, jei prie jūsų yra vaikas.
• Karštą maistą ir skysčius laikykite toliau nuo stalo krašto, nepalikite jų ant staltiesių, kurias vaikas gali pačiupti ir nusitempti žemyn.
• Naudokite viryklių galinius degiklius, o puodų ir keptuvių rankenas pasukite taip, kad vaikui būtų sunku jas pasiekti.
• Prieš maitindami vaiką patikrinkite, ar maistas nėra per karštas.
• Įrenkite atitvarus prie židinių, radiatorių ar karštų vamzdžių.
• Nenaudokite nešiojamųjų, elektrinių šildytuvų, taip pat šildytuvų su atvira liepsna.
• Naudokite elektros lizdų apsaugas ir venkite elektros instaliacijos perkrovos.
• Visada patikrinkite vandens temperatūrą prieš dėdami vaiką į vonią. Vaiko maudynių metu yra būtina nuolatinė jo priežiūra.
• Degtukus, žiebtuvėlius, chemines medžiagas ir kitus pavojingus objektus laikykite vaikams nepasiekiamose vietose.

Pirmoji pagalba įvykus nudegimui ar nusiplikymui

Sužalojimo vietą reikia vėsinti po vėsiu (bet ne šaltu) tekančiu vandeniu bent 10 min. Vėsus tekantis vanduo malšina skausmą, patinimą ir randų atsiradimo tikimybę. Kuo didesne srove teka vanduo ir kuo ilgiau juo vėsinama, tuo mažesnė sužalojimo pasekmė.

Į asmens sveikatos priežiūros įstaigą reikėtų kreiptis, jeigu:

o nudegimo vieta yra apanglėjusi ar pabalusi;

o nudegimą sukėlė elektra ar cheminės medžiagos;

o pažeistas veidas, rankos, genitalijos ar sąnariai;

o pažeidimo vieta yra didelė (10 proc. kūno ar daugiau).

• Svarbu atminti, kad negalima ant pažeistos vietos tepti aliejų, sviesto ar kitokių priemonių. Tai tik pablogins ir sulėtins žaizdos gijimą. Negalima pradurti susidariusių pūslių.

Paspringimai ir pasismaugimai

Vaikai per pirmuosius 3 savo gyvenimo metus turi didelę riziką užspringti, pasismaugti ar uždusti. Šis pavojus kyla valgymo ar žaidimų metu, kai vaikai bando pažinti pasaulį per burną, ten kišdami nevalgomus daiktus. Dažniausiai užspringstama maistu arba monetomis. Pasismaugimai dažnai įvyksta tuomet, kai drabužių virvelės ar juostelės, esančios aplink kaklą, pakliūva ir įstringa tarp baldų, žaidimų aikštelių įrangos ar kitų objektų. Neretai pasismaugiama įsipainiojus į žaliuzių virveles ar prisispaudus žaidimų dėžės dangčiu. Vaikas taip pat gali įstrigti ir pasismaugti nesaugiose lovelėse. Plastikiniai maišeliai taip pat kelia uždusimo pavojų.

Užspringimai ir uždusimai labiausiai gąsdina dėl to, nes įvyksta netikėtai ir veiksmų reikia imtis greitai. Vaikui 6 minutes trunkantis deguonies stygius gali sukelti smegenų pažeidimą. Paspringimo ir dusimo ženklai yra vaiko negalėjimas kalbėti ar kvėpuoti, negalėjimas kosėti, švokščiantis garsas, blykštantis veidas.

Paspringimo ir pasismaugimo prevencija

• Kūdikiams maistas turėtų būti supjaustytas mažais gabalėliais, ne didesniais nei ~0,5 cm dydžio arba sutrinamas, vyresniems vaikams – ne didesniais nei 1,3 cm dydžio gabalėliais.Vaikams negalima leisti valgyti, kai jie vaikšto, bėgioja, žaidžia, guli ar važinėjasi dviračiu, paspirtuku ar kt.
• Daiktai, kurie yra mažesni nei ~0,5 cm skersmens, neturėtų būti pasiekiami vaikams, kurie viską deda į burną.
• Vaiko čiulptukas turėtų būti pakankamai didelis, kad būtų sunku jį visą įsidėti į burną. Svarbu, kad nebūtų nulūžusių detalių.
• Nerekomenduojama vaikams iki 3 metų duoti žaislus, kuriuose yra smulkių detalių.
• Jei žaislas turi virvelių, dirželių, jos turi būti tokio ilgio, kad neapjuostų vaiko kaklo ir nekeltų uždusimo pavojaus.
• Plastikiniai maišeliai, smeigtukai, dantų krapštukai ir panašūs daiktai neturi būti pasiekiami vaikams iki 4 metų amžiaus.
• Nenaudokite vaikiškų lovų, kurių tarpai tarp skersinių yra didesni nei 6 cm. Niekada nestatykite lovelių prie langų. Nepalikite vaikų lovytėse be priežiūros, jei virš jų yra pakabinamų žaislų. Kad nekiltų uždusimo pavojus, rekomenduojama, kad tarpas tarp lovytės krašto ir čiužinio nebūtų didesnis nei du pirštai.
• Langų žaliuzių virveles siūloma patrumpinti arba pritvirtinti prie lango rėmo, kad vaikas negalėtų įkišti galvos ir įsipainioti.

Pirmoji pagalba užspringus ar dūstant

• Jei užspringęs vaikas kosti, leiskite svetimkūnį iškosėti jam pačiam. Nerekomenduojama trankyti per nugarą, nes tokiu atveju svetimkūnis gali nuslinkti žemyn kvėpavimo takais.
• Jei kūdikis pats neiškosti svetimkūnio, ima dusti, reikėtų jį paguldyti ant savo rankos, galva žemyn, kniūbsčią. Galvą prilaikykite už apatinio žandikaulio – taip kvėpavimo takai bus atviri. Kai vaikas yra tokioje pozoje, stuktelėkite jam tarp menčių penkis kartus. Tuomet apverskite vaiką veidu aukštyn ir pažiūrėkite, ar burnoje nėra svetimkūnio. Jei yra – jį išimkite, jei ne – paguldykite vaiką ant rankos veidu aukštyn, staigiu judesiu penkis kartus pirštais staigiai paspauskite krūtinę ir patikrinkite, ar nėra svetimkūnio. Jei ir tokiu būdu nepavyko pašalinti svetimkūnio, visus veiksmus kartokite nuo pradžių ir kvieskite greitąją pagalbą.
• Užspringus vyresniam vaikui ir jam esant sąmoningam, jis apglėbiamas iš nugaros, viena ranka sugniaužiama į kumštį, kitos rankos delnas dedamas ant jo. Kumštis dedamas po duobute po krūtinkauliu ir ta vieta spaudžiama kumščiu ir delnu vienu metu. Šis veiksmas vadinamas Heimlicho metodu ir kartojamas tol, kol svetimkūnis pašalinamas iš kvėpavimo takų.
• Po kiekvieno rimto vaiko paspringimo, vaiką turėtų apžiūrėti gydytojai, ypač jei pasireiškia užsitęsęs kosėjimas ar švokštimas, yra sunku kvėpuoti ar ryti.

Apsinuodijimai

Nuodas – tai medžiaga, kuri, patekusi į organizmą nedidelėmis dozėmis, sukelia sveikatos sutrikdymą ar mirtį, veikdama cheminiu ir fizikiniu keliu. Apsinuodyti galima labai įvairiomis medžiagomis. Dažniausiai apsinuodija vaikai iki 1 metų ir 1–3 metų vaikai.

Nėra bendrų požymių, iš kurių galėtumėte atpažinti apsinuodijimą. Susirūpinti turėtumėte pamatę ar pajutę šiuos dalykus:

• neaiškių medžiagų pėdsakai aplink vaiko burną, ant rankų, drabužių;
• iš burnos sklindantis alkoholio, valiklio, ploviklio ar tirpiklio, eterinių aliejų kvapas;
• vaikas kažką kramto, nors jam valgyti nieko nedavėte;
• iš peleninių dingusios nuorūkos, išbarstytos ar dingusios cigaretės, dingusios tabletės ir pan.;
• atidarytos valymo, plovimo, skalbimo priemonių ar medikamentų pakuotės, kurios anksčiau buvo uždarytos;
• staiga atsiradę negalavimai: pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, svirduliuojanti eisena, galvos svaigimas, prakaitavimas, staiga pasikeitęs elgesys ir būdas, alpimas dėl neaiškių priežasčių.

Nuodingos medžiagos gali sukelti ūmią reakciją, įkvėpus, paragavus ar susilietus su oda – alergiją, ūmų apsinuodijimą ar nudegimą. Jei įtariate, kad vaikas galėjo apsinuodyti, nedelsiant kreipkitės į gydymo įstaigą.

• Norėdami apsaugoti savo vaikus tėvai turi:
• Kalbėtis su vaikais apie sveiką, saugų judėjimą. Kaip saugiai pereiti gatvę.
• Sukurti saugią aplinką augančiam vaikui namuose, kieme.
• Rodyti patiems pavyzdį bei mokyti vaikus naudotis standartinėmis saugos priemonėmis – šalmais, liemenėmis, kelių, pečių ir alkūnių apsaugomis ir kt.
• Mokyti vaikus tinkamai nešioti ir segėti atšvaitą.
• Apžiūrėti, ar žaidimų aikštelės bei smėlio dėžės kiemuose ir parkuose yra saugios.
• Nupirkę vaikams sporto inventorių išmokyti, kaip juo saugiai naudotis.

Dažniausios vaikų mirties priežastys yra kvėpavimo nepakankamumas, staigios mirties sindromas, sepsis, neurologinės ligos ir traumos. Vaikai daug dažniau miršta dėl kvėpavimo sutrikimo nei dėl širdies veiklos sutrikimo. Vaikų širdis staiga sustoja retai, paprastai tai būna kvėpavimo sutrikimo ar šoko pasekmė.