Autizmas – tai neurologinis sutrikimas, dėl kurio žmogaus smegenys funkcionuoja kitaip nei neurotipinių asmenų. Dėl šių skirtumų autistiški žmonės kitaip suvokia pasaulį, patiria iššūkius bendraudami, mokydamiesi ir prisitaikydami prie aplinkos. Autizmas nėra liga – jis neišnyksta su amžiumi, o kartu su juo išlieka ir unikalūs gebėjimai bei sunkumai. Laikui bėgant autistiški asmenys įgyja naujų įgūdžių, tačiau jų poreikiai gali kisti. Diagnozė dažniausiai nustatoma stebint elgesį ir atliekant testus.
Dauguma autistiškų žmonių pageidauja būti vadinami „autistiškais asmenimis“, nes autizmas yra neatsiejama jų tapatybės dalis. Vis dėlto, bendraujant su konkrečiu žmogumi, svarbu paisyti jo asmeninių pageidavimų.
Neretai autistiški asmenys susiduria su gretutiniais sutrikimais – nerimu, miego ar virškinimo problemomis, epilepsija, taip pat dėmesio, kalbos ar motorikos sutrikimais. Apie 30 % autistiškų žmonių turi intelekto sutrikimą, tačiau autizmas gali būti diagnozuotas ir žmonėms su vidutiniu ar aukštu intelektu (pvz., Aspergerio sindromas, kuris ateityje gali išnykti kaip atskira diagnozė).
Autizmo spektras nėra linijinis – jį suprasti per „lengvo“ ar „sunkus“ autizmo prizmę yra netikslu. Vietoj to rekomenduojama vertinti, kiek pagalbos žmogui reikia kasdienėje veikloje. Autistiški asmenys gali turėti stiprybių vienose srityse ir patirti sunkumų kitose, o jų gebėjimai gali keistis priklausomai nuo aplinkos ir pagalbos prieinamumo.
Yra skirtingi požiūriai į autizmą ir negalią. Medicininis modelis siekia identifikuoti trūkumus ir juos „taisyti“, kad žmogus kuo labiau atitiktų visuomenės normas. Socialinis modelis pabrėžia žmogaus unikalumą ir siekia pritaikyti aplinką prie jo poreikių, o ne atvirkščiai. Pastarasis požiūris tampa vis populiaresnis, tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja medicininė perspektyva.
Svarbu suprasti, kad autizmas nėra elgesio sutrikimas – dažnai netipinis elgesys kyla dėl pojūčių intensyvumo, motorikos problemų ar bendravimo iššūkių. Norint padėti autistiškam žmogui, svarbu ne koreguoti jo elgesį, o suprasti jo priežastis ir sudaryti palankesnes sąlygas.
Nors autizmas nėra gydomas, autistiški žmonės dažnai reikalinga pagalba – ne tam, kad jie taptų „tokie kaip visi“, bet kad galėtų gyventi visavertį gyvenimą, išmokti tvarkytis su kasdieniais iššūkiais ir atskleisti savo stiprybes.
